The Best things are in the heart

Sėdžiu tarp neaukštos, žalios žalios žolytės, kuri aitriai kvepia ir atrodo kitokia. Lyg praneštų jog viskas aplink stebuklinga, netikra. Kažkoks keistas jausmas virpa mano plazdančioje širdutėje. Viskas aplink ne taip, bet kodėl? Juk šioje vietovėje augau nuo pat vaikystės. Kai čia atsikraustėm su šeima, ši vieta buvo apleista, tada net nesitikėjau, kad ateity gali atrodyt būtent šitaip.
Pakeliu rudas akutes į dangų, debesys primenantys angelo sparnus. Nespėju net gerai įsižiūrėt kai prie manęs priskrido drugelių pulkas ir atrodė tokie nedraugiški. Nepanašūs į mano matytus drugius. Jie skraidė aplink prie pat veido, kūno ir slinko vis artyn lyg juose tūnotų blogis. Didelis blogis vejantis gėrį šalin, nes jis jam nereikalingas. Drugiai įkyriai daužėsi man į veidą, rankas, kojas. Kas jiems? Atsitrenkę jie vėl pakildavo aukštyn į dangų ir staigiai apsisukę pradėdavo leistis žemyn. Ką, jie gal mirt nori?
Nors jie ir mažyčiai, skausmą sukelia neapsakomą. Raitausi žolėje, kuri akyse aukštėja ir tampa nebe tokia graži. Kas čia vyksta? Nesuprantu, negaliu pajudėti, nes skausmas varsto visą kūną. Klykiu, bet niekas manęs negirdi, esu viena šiame pasaulyje ir niekas manęs neišgelbės iš šių kančių. Rankomis veju juos šalin, kelis sutraiškau, bet viskas praeina per niek. Visas dangus užsipildo tomis pragaro išmatomis ir jie visi pasileidžia tiesiai į mane. Jie kanda visur kur papuola. Visas kūnas pasidengia iš išorės gražiais padarėliais. Jie manimi maitinasi. Įkastos vietos praėjus keliasdešimčiai sekundčių tampa nejudrios, bet dar skausmingesnės. Negaliu pajudėti. Jaučiu šiltą skystį bėgantį iš žaisdų. Tai kraujas.
Žolės vis auga, kol net uždengia dangų, nieko nematau. Nieko. Tamsu. Spalvingieji drugiai atsitraukia, pajuntu palengvėjimą, bet nespėju dar susigaudyti aplinkoje. Tik atmerkiu akutes ir žolė mane suvynioja į save. Panašiai kaip kokoną, nebegaliu kvėpuoti, dūstu. Prakeiktos žolės mane kelia aukštyn, man pasidaro bloga. Jos pradeda smaugti. Visas oras iš plaučių tiesiog pasišalina ir juntu kai mane apleidžia jėgos. Mirštu. Pradedu kratytis. Kažkokie traukuliai užvaldo mano kūną. Lyg tas blogis apsigyveno manyje. Ne. Taip negali būti!
Staigiai pabundu klykdama šlaput šlaputėlė. Pašoku iš lovos. Raminu save, kad tai buvo tik sapnas, bet deja... Tai buvo mano naujojo gyvenimo pradžia.



***

***


Greitu žingsniu einu skerstgatviu, kurio visai nepažįstu. Neteko niekada čia būti o tuo labiau praeiti. Raminu save, kad viskas gerai, kad jis išgyvens, o širdis jau kurį laiką daužosi krūtinėje ir nerimsta. Tuoj išlys man pro gerklę ir pagaliau viskas baigsis. Nebeskaudinsiu žmonių ir jie taps laimingesni visai to nesuprasdami.
Viena mano dalis gailisi dėl visko, kita nė kiek. Ji nori tą kartoti vis dažniau ir dažniau.
Iš vienos akies kampučio išrieda krištolinė ašara, lėtai slenka skruostu kol pagaliau nukrenta ir sudūžta ant cementinės žemės. Nekreipiu į ją dėmesio, tiesiog einu vis greitesniu žingsniu. Iš dalies todėl, kad nenoriu čia nieko sutikti, nes ta mano antra blogoji pusė gali jį pulti. Iš dalies, kad noriu dingti iš šios vietos, nes nenoriu, kad mane užsivytų kažkas, kas matė tą įvykį. O jis buvo mano draugas.. Taip, buvo. Jo nebėra. Ir viskas per tą prakeiktą blogį slypintį manyje. Kodėl būtent aš? Nesuprantu. Visada atsipeikėju kai būna jau kažką padariusi mano draugams, artimiesiems.
Pirma buvo sesuo, tada močiutė, o dabar ..O dabar Veinas. Kas bus sekantis?


***

***


Po kelių dienų nuo to prakeikto atsitikimo aš vis dar laisvėje. Tikriausiai nerado jokių nusikaltimo ženklų ar bent įrodymų jog taip padariau aš. Kadangi buvo vėlus vakaras tikriausiai dauguma miegojo savo minkštose lovose, kiti gal šventė ir buvo labai laimingi, o Veinas..Jis pasikvietė mane, nes norėjo pasidžiaugti, kad pagaliau gali save pavadinti laimingu po daugybės išdavysčių, kurių kaltininkė esu aš. Jis mane mylėjo. O man jis buvo tarsi brolis. Juk žaisdavom smėlio dėžėse nuo pat vaikystės.
Tik apie jį pagalvojus prisimenu tą dieną kai jį nužudžiau, o svarbiausia ta, kad nežinau kodėl.
Sėdžiu ant plačios palangės ir pro atvirą langą stebiu naktį. Tuščia. Nei vieno žmogaus. Nei vieno judesiuko. Nieko. Lyg kažkieno sustabdytas laikas. Gal San Francisko raganos gaudo demonus? Bet tiesa, tai tik serialas. Dar prieš mėnesį netikėjau nei demonais, nei raganomis, nei velniais nei dar visokiais mistiniais padarai. Dabar galiu pasakyti, kad taip nebėra. Pradėjau tuo tikėti, nes pati tapau nebe tokia kaip paprasti žmonės.
Taip prasėdėjau gana ilgai kol galiausiai užmigau.


***